| |
Mielos mamos, kurios netekote savo sunaus ar dukters, as labai jus suprantu ir uzjauciu. As netekau 28 m. sunaus tik pries 3 men. Jis tiesiog nusizude, nes buvo nelaisveje uz smulkes vagystes, buvo priklausomas narkotikams. 7 Men praleides izoliatoriuje, likus visai nedaug iki laisves apie kuria svajojo, svajojo apie kitoki gyvenima, rase man linksmus laiskus, dziaugesi kad nevartoja nieko ir labai musu pasiilgo, nes dar turejo jaunesni broli....ir staiga skambutis jo, kad padeciau, kad jam blogai, kad jam daromas kazkoks spaudimas....susijaudinau ir skambinau po 10 kartu izoliat.virsininkui, kadangi patys ne lietuvoje gyvenam....skambinau visiems,net merui, nes jauciau nelaime....taip ten skambuciai yra pasiklausomi...tai buvo jo paskutiniai zodziai padek, mama...po 3 d. pranese kad nusizude kameroje....izoliat. valdzia ir pareigunai niekada nesakys tiesos, viska slepia...jo mirtis isplese truputeli sirdies...atime ramybe, prasidejo baisus panikos priepuoliai, depresija. Nieko nenoriu tik numirt...bet jaunelis...jis labai myli mane, as negaliu jo palikti. Taigi skausmas, kuris man drasko sirdi,manau niekur nedings, o svarbiausia, jog nezinau kodel sunus nusizude, arba buvo priverstas tai padaryt. Nezinau kaip gyventi toliau, kaip susitaikyt, rodos viena diena isprotesiu....Skausmas dar didesnis kada nezinau tiesos, kaltinu save...nespejau padet, jis prase...Niekam nelinkeciau kad sunus ar dukra pakliutu i tokias istaigas, nes ten zmogus tiesiog priverstas buna nusizudyti ir niekam nepasiskusi...taigi kaltes jausmas mane griaus likusi gyvenima...Uzjauciu mamas netekusias vaiku, nes dabar pati zinau koks begalinis skausmas tave lydi...
Įdėjimo data: 2019-02-18 |
Rašyti komentarą
Kalta 2018-11-21
Užjaučiu Jus. Žinau, koks tai skausmas, kai net kvėpuoti negali. Gyvenu su šiuo skausmu keturis mėnesius. Ir suprasti negaliu, kodėl aš dar nenumiriau. Jaučiuosi tokia kalta, kad neišsaugojau, kad gyvenu. Jokios prasmės. Jokių jausmų. Bejėgiškumas, tuštuma, pyktis. Nekenčiu savęs, nekenčiu dievo. Mano vaikai man buvo ir bus aukščiau visko. Tegul aš degsiu tūkstantyje pragarų, bet mano vaikai man šventesni už viską. Kur buvo dievas, kai aš jam kasdien meldžiausi ir jį garbinau. Gal kūrė planą, kaip atimti mano vaiką. Negaliu Jūsų paguosti, bet labai, labai suprantu. Ir liūdžiu, kaip ir Jūs, kaip ir kitos mamos, praradusios savo vaikus. Ieškodama paguodos perskaičiau visų nelaimingų mamų žnutes. Net ne po kartą. Skaitydama verkiau ir jaučiausi ne tokia vieniša su savo skausmu. Laikykitės, stiprybės Jums.
Mama 2018-11-22
Vaiko netektis pats didžiausias skausmas gyvenime. Didesnio negali būti. Žemė slysta iš po kojų kai jam padėti negali. Viską suprantu ir viską žinau nes pati tą patyriau ir nežinau ar kada bus lengviau. Paguosti neįmanoma tik suprasti galiu.
Laikykitės. Mes visos kartu.
Jolanta 2018-11-23
Užjaučiu Jus, pati tuo skausmu gyvenu. Mums jau tuoj bus šeši mėnesiai, kai nebeturim sūnaus, bus pirmos Kalėdos, kurių nelaukiu, nes jos bus be mano vaiko.... Jam buvo tik 25
Jolanta 2018-11-23
Užjaučiu Jus, pati tuo skausmu gyvenu. Mums jau tuoj bus šeši mėnesiai, kai nebeturim sūnaus, bus pirmos Kalėdos, kurių nelaukiu, nes jos bus be mano vaiko.... Jam buvo tik 25
Kalta 2018-11-23
Jolanta, mano Kalėdos buvo mano dukra. Tik dėl jos buvo Kalėdos. Verkiu su Jumis.
Mama 2018-11-27
Nėra švenčių mano gyvenime. Jų neliko... Didžiausia šventė būdavo kai susirinkdavo abu vaikai, jų draugai. Dabar tik laukiu sūnaus. Jis mano didžiausias džiaugsmas. Dukrytės jau niekada nesulauksiu. Liūdna, siaubingai liūdna. Rašau ir verkiu... Artėja šventės, bet man jų nėra. Visada kepdavom kartu pyragus, ruošdavomės, švęsdavom visa šeima kartu. O dabar? Atvažiuoja sūnus su marčia -džiaugiuosi, bet man trūksta mano vaiko, mano dukrytės. Reikia gyvent, reikia laikytis, tik labai sunku. Siaubingai sunku. Stiprybės visoms.
Lina 2019-11-07
Apsikabinkim mamos, tik mes viena kitą galime suprast, nes kad ir artimieji, matau šito nesupranta, bet, net prieš juos turiu apsimest, kad viskas man gerai, nors ir tikrai esu stipri, man atrodo, kad iš kažkur kažkokiu būdu mano sūnus man stiprybę siunčia, jis tikrai nori, kad aš gyvenčiau pilnavertį gyvenimą, tad stengiuos. Jie mūsų brangiausi bus visada su mumis, dabar verkiu, ir atrodo esu bent ne viena, stiprybės jums mamos.
mama 2019-12-04
Jau 4 metai kai mirė 40 metų sūnus. Maniau, kad skausmas su laiku sumažės, bet taip nėra. Pradėjau realiai jausti skausmą, nes pradžioje buvo šokas. Dieve, padėk mamoms.
|
|
|
|
