Išgyvenimai

Beveik metai kaip artimasis mirė nuo sunkios ligos. Beprotiškai pasiilgau. Mano pasaulis nebe toks, koks buvo su juo. Bet aš likau čia ir reikia kažkaip kapanotis. Gyvensiu tol, kol, tikiuosi, vėl pasimatysim, drauge. Lauk manęs.

Su mirusiaisiais niekuomet nebepasimatysime. Nevertinkime kitos dimensijos, remdamiesi savo pasaulio struktūra. Ten nėra atminties. Priešingai, tai būtų pastovios kančios vieta - ašarų pakalnė. Šitas pasaulis - klaiki vieta, kur kankinamės, netekę savo mylimiausių žmonių. Deja, gyviesiems kapų nėra. Todėl turime laukti savo valandos ir tikėtis daugiau nebepatekti į šį pragarą.